Eksperimentiškai ir kvantiniais cheminiais metodais ištirta 6-metiluracilo polimorfizmų įtaka lipidų peroksidacijos reguliavimui ir žaizdų gijimui. Dvi žinomos polikristalinės modifikacijos ir dvi naujos kristalinės formos buvo kristalizuotos ir apibūdintos monokristalų ir miltelinių rentgeno spindulių difrakcija (XRD), diferencine skenuojančia kalorimetrija (DSC) ir infraraudonųjų spindulių (IR) spektroskopija. Porų sąveikos energijos ir gardelės energijos tarp molekulių apskaičiavimas periodinėmis ribinėmis sąlygomis rodo, kad polikristalinis 6MU_I ir du nauji kristaliniai 6MU_III ir 6MU_IV, naudojami farmacijos pramonėje, gali būti laikomi metastabiliais dėl temperatūros pažeidimo.
Centrosimetrinis dimeras, sujungtas dviem N-H·O vandenilio jungtimis, laikomas dimeriniu struktūriniu vienetu visose polikristalinėse 6-metiluracilo formose. Dimerinių struktūrinių vienetų sąveikos energijos požiūriu keturios polikristalinės formos turi sluoksniuotą struktūrą. Sluoksniai, lygiagretūs (100) kristalų paviršiui, laikomi pagrindiniais 6MU_I, 6MU_III ir 6MU_IV kristalų struktūriniais modeliais.
6MU_II struktūroje pagrindinis struktūrinis modelis yra sluoksnis, lygiagretus (001) kristalo paviršiui. Sąveikos energijų santykis pagrindinės struktūros motyve ir tarp gretimų sluoksnių yra susijęs su tiriamų polikristalinių formų santykiniu stabilumu. Stabiliausias polikristalinis 6MU_II turi anizotropiškiausią „energijos“ struktūrą, o mažiausiai stabilaus polikristalinio 6MU_IV sąveikos yra labai artimos visomis kryptimis. Modeliuojant sluoksnių šlyties deformaciją metastabiliose polikristalinėse struktūrose, neatskleidžiama šių kristalų deformacijos galimybė veikiant išoriniam mechaniniam įtempimui ar slėgiui.
Dėl šių rezultatų 6-metiluracilo metastabilių polikristalų naudojimas farmacijos pramonėje yra neribojamas.
